Svetimas pasaulis

Atėjo seselės pakviestas daktaras. Žinoma, ką jis man galėjo pasiūlyti ? Dozę migdomųjų. Bet liepiu manęs nemigdyti, prižadu jam, kad pati nusiramisiu, nors žinau, kad tai neįmanoma. Neįmanoma išlikti ramiai kai supranti, kad kiti žmonės dėl tavęs aukoja savo gyvybes…

- Daugiau jokių sukrečiančių naujienų pacientė žinoti negali. - vyras piktai žiūri į mano mamą. - Duokite jai ramybę.

- Aš noriu viską žinoti, net mažiausias smulkmenas… - vis dar verkiu.

- Meri, aš tau jau sakiau, arba tu nusiramini, arba teks tave kelioms valandoms užmigdyti. - piktas žvilgsnis nukrypsta į mane.

Asile, tu net nesupranti , koks šūdinas yra mano gyvenimas, kaip aš šūdinai jaučiuosi… Ir jei dar nutiko kažkas svarbaus, aš privalau žinoti, gal tas įvykis mane dar labiau pastūmėtų link savižudybės…

O kaip reaguotų apie Eltono mirtį sužinojusi Klara ? Džiaugtųsi ar liūdėtų ? Ji jo nemėgo, nes jis metams buvo sugriovęs jos gyvenimą… O ką ji sakytų išgirdusi, kad tokio kaip Eltono gyvenimas visiškai nebeliko ?

Tas durnelis su baltu chalatu dar apžiūri mano kojas, tada dar kartą įspėja mamą ir nešdinasi lauk. Jei Eltono nebėra , reiškia, aš privalėsiu grįžti į Sarbriukeną… Aš privalėsiu grįžti į mokyklą… Į klasę, kurioje mokosi manęs nekenčianti draugė… O jei tu būtum likęs gyvas… Esu įsitikinusi, kad būčiau likusi su tavimi tavo mažame butelyje… Gal būčiau Ciuriche pradėjusi lankyti mokyklą… O dabar ? Dabar nebeliko nieko kaip tik grįžti į savo pasaulį. Nors nėra čia ko liūdėti, svetimame pasaulyje ir taip praleidau nemažai laiko…

Bus sunku stoti į senas vėžes, bus nelengva pažvelgti Hanai į akis, bus sunku  atstatyti tokius santykius, kokie buvo seniau… Bet neturiu daugiau pasirinkimų, arba atrandu savyje stiprybės ir sugebu susigrąžinti ramų gyvenimą, arba galiu eiti lysti po traukiniu…

Derekas nervingai vaikščiojo po palatą ir ,regis, kažką burbėjo sau po nosimi.

- Ar kažkas ne taip ? - paklausiu kai ašaros išdžiūva.

- Šiandien tave turi ateiti apklausti pareigūnai. - vis dar susirūpinęs. - Todėl daktaras ir neleidžia tavęs jaudinti… Bijo, kad nepablogėtų iki tol, kol pasirodys policija…

Žinojau , kad kada nors ateis ta diena, kai į mano palatą įsiverš pareigūnai, uždavinės daugybę suktų klausimų ir bandys išpešti visą tiesą…Nors Miko rankos jau surakintos, aš tikrai nesu nusiteikusi jo išduoti… Aš moku saugoti paslaptis… Nors kartą ir aš Mikui turiu atsilyginti kuo nors geru.

- Tėti, tu turi man padėti. - sukūkčioju, o jis iš kart prieina prie manęs.

- Dėl tavęs padaryčiau viską. - susirūpinimo perkreiptas jo veidas.

Vyras net nenutuokė ko galiu jo prašyti… Tik dabar, suprantu, kad šios paslaugos reikėjo prašyti dar tada , kai nebuvome pabėgę į Šveicariją… Reikėjo su tėvu kalbėti tada, kai dar nebuvo paskelbta mūsų paieška…

- Įrodyk man, kad tu geriausias pasaulyje advokatas. - aš privalėjau bent vieną žmogų, tai yra Miką, išsaugoti šalia savęs.

Vyro kakta dar labiau susiraukė, jis nepyko, tiesiog ieškojo tinkamų žodžių.

- Aš nesu geriausias pasaulyje advokatas… Aš tik tau galiu būti geriausias, ir prižadu tokiu būti. - glosto mano užklotas kojas jis.

- Tu privalai ištraukti Miką iš kalėjimo. Tu negali leisti jo uždaryti už grotų. - sunkiai kvėpavau.

Žinau, kad mano tėvas niekada negynė nusikaltėlių… Jis visada buvo tiesos ieškotojas… Toks pat koks yra ir Mikas.

- Prižadu. - palieka mano kojas ramybėje, prieina dar arčiau ir pabučiuoja mano kaktą.

Turėjau juo pasitikėti… Niekaip kitaip Mikui padėti negalėjau… Na žinoma, dar tas liudijimas policijai… Apie reikalą, kad Mikas sugadino Eltono motociklo stabdžius žinau tik aš ir Mikas. Negaliu policijai to išduoti, negaliu pasakyti, kad Mikas kaltas ir dėl Eltono žūties…

Ir dabar telieka tik pasveikti… Tereikia tik atsistoti ant kojų ir pradėti naują gyvenimą… Tikiu, kad Mikas bus išteisintas, tikiu, kad įstengsime viską pradėti iš naujo ir susikurti savo pasaulį, į kurį neįsileisime jokių pašalinių asmenų… Jokių draugų, kurie galėtų išardyti mūsų santykius…

___________________________________________________________________________________________________

PABAIGA

Tas tuštumos jausmas širdyje, nė kiek negerino mano sveikatos… Tik tikėjimas, kad ją užpildys Eltonas vertė mane nepasiduoti… Vertė eiti į gerą. Tai ir dariau, jau po poros dienų imu aiškiau kalbėti. Puikiai susikalbu su daktaru ir dar aiškiau nusakau skaudančias vietas, pagaliau išsiaiškinu kas man yra. Smegenų sutrenkimas, kojos ir dviejų šonkaulių lūžis , bei sausgyslių patempimas… Žinoma visi kiti nubrozdinimai ir žaizdos…

Matilda šiandien taip pat atrodė geriau. Turbūt naktį ramiau miegojo, nes akys nebuvo pajuodusios, rankos nebedrebėjo o akys nebedrėko. Maja jau buvo nugabenta į namus ir palikta saugoti greitai nusamdytai auklei, o Derekas budėjo kartu su Matilda prie mano lovos… Buvo gera jausti šeimos palaikymą ir supratingumą, nors Matildos vis dar nenorėjau prisileisti… Ji man kaip ir paskutinias dienas gyvenant Sarbriukene, yra svetimkūnis vis bandantis įsiskverbti į mano vidų…

Derekas taip pat buvo laimingesnis matydamas, kad man jau geriau. Po truputį bandžiau pati valgyti, su kaire ranka tai daryti buvo nelengva užduotis, bet man gan puikiai sekėsi.Kiekvieną dieną vis stebėjau tas, niekaip nevystančias gėles. Dabar šalia jų gulėjo dar kai kas, ką kątik į palatą įnešė seselė. Du kino bilietai…

- Kodėl pats Eltonas negali man jų atnešti ? Ar jam taip pat blogai kaip man ? - pasiteirauju nesuprasdama, kodėl visas šias dienas jis nesirodo mano akyse.

Gal vaikinas jaučiasi kaltas ? Gal graužia save, kad nesuvaldė motociklo ? Norėjau jį pamatyti ir paaiškinti ,kad jam nėra ko pergyventi.

- Ar tu apie vaikiną vairavusį motociklą ? - seselė prieina prie manęs ir pataiso nuslinkusią antklodę.

- O kas jis per vienas ? - susidomi Matilda.

- Jis nuostabus žmogus. Noriu jį pamatyti. - jei galėčiau, tuojau pat sryktelėčiau iš lovos ir lėkčiau į jo palatą.

- Žinai, Meri, - keistai mano vardą taria moteris su darbo apranga, - reiškia danguje atsirado dar vienas nuostabus angelėlis. - kalba taip lyg sektų man pasaką.

Skaudančioje galvoje jos žodžiai praūžė kaip šaltas rudens vėjas.

- Aš noriu pamatyti tą angelėlį. - tvirtai tariu, nesuprasdama ką seselė turi galvoje.

Matilda sunkiai atsidūsta, tada bando kažką pasakyti.

- Jei jis tau buvo brangus žmogus, tu visada jį jausi šalia savęs.

- Aš noriu jį pamatyti, po velnių ! ! ! - surinku ant visos ligoninės, nors jau buvau supratusi, ką reiškia Matildos žodžiai. - Aš noriu, kad jis ateitų į mano palatą ! ! ! Dabar ir nė sekundės vėliau ! Dabar ! - imu šaukti kaip paskutinė isterikė, vis purtausi ir bandau išlieti pyktį…

Pyktis ne kam kitam kaip pačiam Mikui… Tai jis pražudė Eltoną… Ir pasirodo, man nepavyko išgelbėti jo gyvybės… Nors ištempiau jį iš laiptinės, kad jo kūnas neparagautų peilio ašmenų, nesugebėjau, jo apsaugoti nuo mirties…

- Meri, viskas gerai. - ramina mane sesutė.

- Kas čia gero ? ! Kas čia gali būti gero ? ? ? - vis dar spiegiu, kol vėl nebelieka jėgų.

- Tikriausiai, buvo gražios laidotuvės… - įsiterpia žiūrkiaveidė motina.

Ėmiau dusti nuo skausmo krūtinėje… Aš net nebuvau jo laidotuvėse… Aš sužinojau apie jo mirtį tik tada, kai jis jau ilsisi po žeme… Ar tai sąžininga ? Ar sąžininga, kai tavo mylimąjį palaidoja be tavo žinios ? Ką tokį ? Mylimąjį ? Ne, šis žodis ne vietoj pavartotas… O gal jo vieta kaip tik čia ?

Du kino bilietai skirti man ir jam… Dvi laisvos vietos visoje kino salėje… O gal laisva tik viena ? Gal Eltonas į filmą ėjo vienas ? Gal skrajojanti jo dvasia dabar patogiai įsitaisiusi krėsle kramsnoja spragėsius ir grožisi vaizdu ekrane ? Dieve, ką aš čia kalbu… Visiškai save gniuždau… Skausmas krūtinėje vis stiprėjo, pro akių kampučius vėl veržiasi ašaros… Elžbieta… Aš jam ilgą laiką buvau Elžbieta… Galėjau ja ir likti. Nekalta, šventa mergaitė atvykusi gyventi pas savo draugę… Tokia aš norėjau būti, tokia aš turėjau atrodyti Eltono akyse…

- Neverk, Meri. - seselei išėjus pakviesti daktaro kalba mama. - Esu įsitikinusi, kad už jį ir taip daug ašarų išlieta. - net nenutuokia, kad mane dar labiau skaudina.

Tame ir yra esmė, kad vaikinas buvo vienas kaip pirštas… Esu įsitikinusi, kad jo laidotuvėse buvo vos keli, jam neartimi žmonės…

- Kaip galiu neverkti ? - jau nebešaukiu. - Kaip galiu neverkti kai šalia manęs nieko nebelieka ? Mikas suimamas, Eltonas… - negaliu ištarti sekančio žodžio. - Eltonas miršta… Aš nieko nebeturiu. - iš mano lūpų skambėjo grynių gryniausia tiesa.

- Tu turi Ronį. - visišką nesąmonę susako pelė.

Ji visą laiką man aiškindavo kaip Ronis mane myli… Kaip aš jam patinku ir kokia graži pora iš mūsų išeitų… Tai didžiausia nesąmonė kokią esu girdėjusi…

Ir dabar net didžiausiam savo priešui nelinkėčiau patirti to ką jaučiau aš… Kalbu ne apie krūtinės ar galvos skausmą… Aš apie jausmą, kai supranti, kad visi aplinkiniai žmonės gyveno tik dėl tavęs… Kai visi tavo draugai, šeimos nariai ir pažįstami žmonės, bandė pasaldinti tau gyvenimą… O tu jiems visą laiką jį kartinai… Nors nespecialiai, tau gaunasi sugriauti jų gyvenimą, tau gaunasi juos įskaudinti ar netgi nuvaryti į kapus… Aš vėl noriu atsukti laiką atgal, bet ne tam, kad pakeisčiau kokį nors nelemtingą įvykį… Tam, kad į visų žmonių gyvenimą įneščiau bent šlakelį saldumo… Man reikėjo sudegti Klaros namuose, arba tiesiog žūti avarijoje turėjau aš… Gal daug kam būtų skaudu, bet esu įsitikinusi, kad po mano mirties, visi gyventų ramiau…

Tiek Hana bandė atkalbėti mane nuo bendravimo su Miku, Ronis bandė užkariauti mano širdį ir taip pat išlaikyti savajame gyvenime… Mikas norėjo, visą gyvenimą praleisti su manimi… Klara priėmė į savo namus, o Eltonas davė ne tik juos… Jis atidavė man savo meilę, kurią , gaila, aš įvertinu tik dabar…

Tą dieną daugiau joks šeimos narys ir nebepasirodo, turbūt daktarai uždraudė jiems čia lankytis… Bet vakare Matildai vis dėl to buvo leista įeiti, ji kaip visada įsitaiso ant sofos, ir įsmeigusi akis į mane apie kažką matydama tyliai kūkčioja.

O aš žiūrėdama į baltas rožes jaučiausi taip lyg gulėčiau karste, vėl smarkiai užmerkiau nuvargusias akis ir laukdama kito ryto bandau užmigti… Prie skausmų jau ėmiau įprasti, tad jie miegoti visai netrukdė, bet tos kvailos spėlionės, tie kylantys klausimai ir nei vieno atsakymo varė mane iš proto…

Ir kito ryto pasirodo laukiau ne veltui. Tik nušvitus saulei danguje aš pasijaučiu geriau. Jau imu judinti rankas, imu jausti, kad viena iš jų sugipsuota, judinau kojų pirštus ir be jokio skausmo sugebėjau šypsotis. Suprantu, kad šiandien mane prižiūrės kitas daktaras. Žilų plaukų, tokių pat ūsų ir auksinių dantų savininkas bandė su manimi susikalbėti.

- Mieloji, man reikia sužinoti, kurias vietas tau skauda labiausiai, suprantu, kad tau sunku kalbėti, tad sutariame, jei tavo atsakymas bus taip, nusišypsok, jei norėsi pasakyti ne, tegul tavo lūpos nė nesujuda. Sutariam ? - jis laikė blanką, spėju, ant jo rašysis mano atsakymus.

Jau dabar nusišypsau ir laukiu pirmojo klausimo. Šalia manęs stovėjo Matilda, kuri neseniai paaiškino, kad Ronis vakar negalėjęs atsisveikinti, kadangi to neleidęs daktaras, turėjo vykti namo. Jo mama neleido jam praleisti tiek daug pamokų, tad draugas buvo priverstas mane palikti… Man tai nebuvo svarbu, man užteko to, kad jis išvis čia pasirodė…

- Ar skausmą jauti krūtinės srityje ? Galvoje ? Nugaroje ? Ar skauda kaklą ? Ar tempia kojų raumenis ? Ar lengva kvėpuoti ? - daktaras žėrė klausimus, o aš tai šypsojausi tai raukiausi.

Kai jau ėmiau pamėgti šį žaidimą, daktaras nustoja klausinėjęs. Dar kažką pasižymi lape ir atsisveikinęs išeina.

Nors galvoje sukosi daugybė tų, vis dar neatsakytų klausimų, aš jaučiausi gerai… Matilda buvo užsiminusi apie kažkokį svečią, kuris delsia užeiti, nes nenori manęs jaudinti… Buvau įsitikinusi, kad tai Eltonas.

- Jeigu prižadi nesijaudinti, jam bus leista įeiti. - taria Matilda apžiūrinėdama gėles.

Aš šypsojausi leisdama jai suprasti, kad tikrai nesijaudinsiu ir į viską reaguosiu ramiai. Moteris atidaro palatos duris pro kurias ilgai niekas neįeina. Gal Eltonui sunku vaikščioti ? Gal jis taip pat nukentėjo per avariją ?

Ne. Į palatą neįžengė sužalotas Eltonas… Pro duris įsiveržia apsileidęs Mikas. Aš buvau šoke. Jis negalėjo čia rodytis, čia betkurią akimirką gali pasirodyti farai… Jis turi sprukti, jis negali gaišti laiko su manimi.

- Pagaliau, tie gaidžiai mane įleido. - uždusęs, lyg būtų ilgai bėgęs prabyla jis. - Mažyte, kaip tu ? Kaip jautiesi ? - kalbasi su savimi, nes nors aš žiūrėjau į jo tamsias akis, nepratariau nė žodžio.

Norėjau atsikelti iš lovos ir stumti jį pro duris… Norėjau atiduoti paskutinius savo pinigus ir liepti jam bėgti…

- Kaip tas asilas galėjo nesuvaldyti motociklo ? Galėjo vienas sau trenktis į tą medį, kam dar tave turėjo pasisodinti kartu ? - graudinosi jis ir glostė mano ranką.

Juk tu sugadinai stabdžius, Mikai… Juk tu esi kaltas dėl šios avarijos, tai kam dabar kaltini Eltoną ? Man buvo skaudu ir negera, kad Mikas drįsta šmeižti man padėjusį vaikiną. Be to, ne jis mane pasisodino, aš jį tempiau iš to prakeikto namo… Aš gelbėjau jo gyvybę.

- Bėk. - vis dėl to man  apsiverčia liežuvis.

- Ne, Meri. Aš nepaliksiu tavęs… Niekada tavęs nepaliksiu… Gali mane suimti, gali uždaryti už grotų arba nušauti… Bet aš tavęs nepaliksiu. - pravirksta jis.

Iš gražių vaikino akių upeliu veržėsi ašaros, jaučiau kaip drebėjo rankos ir ,regis, girdėjau kaip plaka širdis… Mikas neprivalo dėl manęs aukotis… aš jam leidžiu ir įsakau bėgti, bet jis manęs neklauso. Mikas tik pabučiuoja man į kaktą ir švelniai prisiglaudęs verkia.

- Aš kvailys, nemokėjau tavęs išsaugoti… Aš atsiprašau, aš asilas… - keikė save. - Nesugebėjau tavęs apsaugoti.  Aš myliu tave, Meri, myliu ir visą laik mylėsiu… - graudino ir mane, bet aparatas cypti nepradėjo ir neišdavė mano susijaudinimo.

Nuostabiausia mano gyvenime akimirka… Aš visą laiką žinojau, kad Mikas mane myli, bet tikrai negalvojau, kad dėl manęs jis gali paaukoti savo laisvę. Kai už palatos lango sukaukia sirenos pagalvoju, kad greitosios pagalbos laukia naujas iškvietimas, bet greitai suprantu, kad klydau. Kai atsidaro palatos durys ir vidun įeina du uniformuoti pareigūnai suprantu, kad nuostabiausia akimirka mano gyvenime baigiasi ir už lango kaukė visai ne greitosios sirenos, tai buvo farai.

- Mikai Goldenai, prašome keliauti su mumis. - prabyla vienas iš jų.

Bet Mikas į juos neragavo, buvo prisiglaudęs prie manęs ir tyliai verkė. Aš sukaupiu visas jėgas ir su nesugipsuota ranka apkabinu jį. Gal tai buvo paskutinis mūsų apsikabinimas gyvenime ? Gal daugiau jo nepamatysiu ? Į šiuos klausimus taip pat nežinojau atsakymų…

Mikui nepaklusus pareigūnas išsitraukia antrankius ir nukėlęs Miko rankas nuo manęs surakina jas. Mikas raudojo tikrai ne dėl to, kad jį suima… Jis nenorėjo palikti manęs… Man plyšo iš skausmo širdis, kai supratau, kad visos pastangos pabėgti nuėjo šuniui ant uodegos… Kai tiek daug baisių dalykų ištvėrėme šiaip sau… Juk nebuvo verta taip aukotis tik tam, kad galiausiai Mikas vis vien būtų suimtas…

Iš stiklinių mano akių varvėjo ašaros, prieš akis dar šmėščiojo Miko veidas, kurio šioje palatoje jau nebebuvo…

Nors dar jaučiau tą begalinį skausmą, savo veide išplešiu šypseną… Nuoširdžią ir Ronio akį džiuginančią, šypseną. Man buvo gera jį čia matyti… Nors širdį spaudžia, supratus, kad Hana man atleisti nesugebėjo, buvo gera žinoti, kad vienas geriausių vaikystės draugų vis dėl to jaudinasi dėl manęs…

- Seniai matyta. - su meškinu priartėja prie mano guolio. - Aš tikiuosi tu girdėsi ką aš kalbėsiu. - matėsi ,kad turi daug ką papasakoti. - Gal ir negražu girtis, bet negaliu ištverti tau nepasakęs. - atsargiai atsisėda man šalia kojų. - Mums pasisekė… Hana užlipo ant scenos… - aš tai žinojau, bet pasakyti nesugebėjau. - Dabar mes sulaukiame daugybės kvietimų pasirodyti tvlaidose, įvairiuose, nedideliuose koncertuose. Ir aš esu įsitikinęs, kad mūsų svajonės išsipildė tavo dėka. - šypsosi ir jis.

Tai nebuvo tiesa, aš nepadariau nieko tokio kas jiems padėtų išgarsėti.

- Tas įvykis bare… - prisimena senus laikus. - Jis privertė Haną susimastyti. - kalba rimtai. - Mums neišdegus pasirodyti Styvo bare,  - puikia atsimena jaunuolio vardą, - Hana suprato, kad kitos išeities nėra… Arba lipame į didžiąją sceną, arba atsisveikiname su grupe visiems laikams.  Taigi, ačiū tau. - meškiną palieką sėdėti, o pats atsistoja ir palinkęs link manęs pabučiuoja man į skruostą.

Jį nudegino skausmas, kaip ir visą kitą kur tik kas prisiliesdavo. Aš be perstojo šypsojausi ir bandžiau linkčioti galvą, kuri buvo sunki kaip plyta. Draugas ilgai žiūri į mane, leisdamas suprasti, kad niekas nepasakoja kas man nutiko… Niekas nepaaiškina kodėl jaučiu tuos velniškus skausmus…

- O tavęs mums labai trūko… - tema apie grupės išgarsėjimą , regis, pamiršta. - Buvau kvailys, kad pykau ant tavęs… Juk tu nežinojai, kad tas asilas mane sumušė miesto aikštėje… Juk tu nežinojai, kad susidėjai su begėdžiu nusikaltėliu… - norėjau jo žodžius paneigti, Mikas prieš mums susipažįstant nebuvo įsipainiojęs į jokius nešvarius reikalus… Tik jo draugai prekiavo narkotikais, bet jis čia ne prie ko…

Į palatą įžengia vyras baltu chalatu, rankoje laikydamas švirkštą, žemu balsu tarė :

- Ką gi ,drauguži, - kreipiasi į Ronį, - merginai reikia pailsėti. Keletui valandų ji užmigs saldžiam miegui. - eina prie visų aparatų, įdėmiai į juos pasižiūri, tada vaistus, esančius švirkšte, per šlangelę suleidžia į mano kūną.

Aš nenorėjau miego, aš nenorėjau grįžti į tą klaidų labirintą… Aš daug mieliau klausysiuosi Ronio balso, bet vaikinas paklūsta daktarui, pasodinęs meškiną ant sofos jis dingsta už palatos durų… Dar keletą akimirkų matau daktarą, po to akys sulimpa…

Tai nebuvo sapnas, juk sakiau, kad sapnuoti čia buvo neįmanoma… Tai buvo vizija… Aš pasiimu įskilusį, seną veidrodį ir imu nusirišinėti tvarsčius, kuriais buvo sutvarstytas visas mano veidas… Nežinau ar tai buvo tiesa, rankų vis dar nejudinau ir jomis neliečiau veido… Bet vizijoj tvarsčių buvo daugybė, baltų, po to pasirodo ir krauju suteptų… Nedideliame veidrodėlyje mano atvaizdas… Neatpažįstamas pabaisos veidas, lyg būčiau apsipylusi rūgštimi ar apdegusi veidą gaisre… Likusios tik tos pačios akys… Daugiau nieko savito nebelikę…

- Tyliau… - po kažkiek valandų išgirstu balsus. - Neprižadinkim jos.

Pati nustembu kai taip greit išeina atmerkti akis ir nuvyti šalin kraupų vaizdą… Dabar vėl buvau palatoje, pro jos langus veržėsi saulė, o besimatantys medžiai smarkiai lingavo… Man Ronio padovanotą meškiną apžiūrinėjo mergaitė, kurią atpažįstu net iš nugaros… Maja. Mano mažoji sesutė ir tėvas taip pat buvo čia.

- Laba. - išdžiuvusios mano lūpos ištaria du skiemenis, nustebindamos čia esančius žmones.

- Ji pabudo… Ji kalba… - drebantis Matildos balsas.

Ištariau vos vieną žodį, kuriam reikėjo daug pastangų, todėl daugiau kalbėti neįstengiau.

- Mažyte, čia tėtis, - lyg būčiau praradusi atmintį kalba mama ir rodo į kiekvieną šeimos narį pirštu, - čia Maja, tavo sesutė. - Matilda ją švelniai stumteli link manęs.

Maja kvepėjo gėlėmis… Ne, tai kvepėjo ne ji… Į palatą įžengė man nematyta seselė :

- Atnešiau tau gėlių. - šypsosi ir žiūri į mano lovą apspistą žmonių. - Nežinau, kaip jos išliko sveikut sveikutėlės. - į vazą pamerktas gėles ji stato ant spalangės, o pati pasišalina.

Didžiulė puokštė baltų rožių… Eltono man dovanotų rožių… Regis jos atvežtos ką tik iš gėlių parduotuvės, bet iš seselės žodžių suprantu, kad tai tos pačios gėlės, kurias lemtingą vakarą spaudžiau prie savęs… O Eltonas ? Kur jis ? Kodėl jo čia nėra ? Akys ima lakstyti po palatą, bandydamos parodyti mano paniką… Bet tai padeda parodyti aparatas prijungtas prie manęs. Jis ima garsiai, įspėjamai pypsėti… Derekas išsigandęs puola kviesti daktarų, o Matilda vėl ima drebėti ir raudoti… Aš irgi norėjau verkti, ir nesvarbu kaip beskaudėtų galvą, kojas ar visą kūną… Aš norėjau verkti ir paklausti, kur po velnių pasidėjo Eltonas…

Ir vėl tas kvailas vyras, kuris daugiau nieko nedaro tik išvaro mano lankytojus ir leidžia man migdomuosius… Bet ne, šį kartą tai nebuvo migdomieji, tai vaistai, kurie padeda man atsipalaiduoti ir nusiraminti… Bet kaip galėjau būti rami, kai niekur nesimatė man šiuo metu labiausiai rūpimo žmogaus ? O Mikas ? Jis spruks vienas ? Ką turėsiu sakyti farams ? Kaip įrodyti, kad aš tikrai nežinau kur yra Čarlį sužalojęs vaikinas ? ? ?

Skausmas besitęsiantis ištisas valandas… Nežinomybė ir tamsa, kurioje mirgėjo greitosios pagalbos automobilio žiburėliai. Aš gulėjau kažkur žolėje, tikriausiai, mano kūną badė šakos, bet to nejaučiau, daug didesnę reikšmę man turėjo galvos ir galūnių skausmai. Visas kūnas degė karščiu, kurio net nenumalšino pučiantis, rudens vėjas, kuris ore plaikstė mano plaukus. Jaučiausi vieniša… Akimirką, net pagalvojau, kad mane paliks čia gulėti, kad niekam aš nereikalinga ir niekas man nepadės… Bet aš klydau. Nepažįstamų balsų savininkai mane kėlė ir guldė, kėlė ir guldė… Po keisto ūžimo galvoje vėl pakilimas iš vietos. Visą tą laiką aš kenčiau nežmoniškus skausmus, o niekam apie juos pasakyti negalėjau… Negalėjau pati nieko daryti, nei pajudėti, nei atsimerkti, pati netgi kvėpuoti nesugebėjau… Tik klausiausi, įdėmiai klausiausi aplink mane besisukančių garsų.

Iš seselių klykavimų supratau, kad kažkas ne taip… Priimamajame kilo sumaištis, tikriausiai, man reiks daryti kokią operaciją, kuri padėtų panaikinti , mane po truputį žudantį,  skausmą. Jaučiu kai paguldyta ant stalo su ratukais aš riedu, bet lėtai, visiškai lėtai… Pagal kilusią sumaištį tai buvo gana keistas reiškinys. Bet po to lėto pasivažinėjimo jausmo aš užmiegu… Iš pradžių dingsta kojų ir pilvo skausmas, po to atgaunu rankas ir pagaliau kažkas suklijuoja mano išdraskytą galvą. Bet miegant šiuo miegu nebuvo įmanoma susapnuoti kokio nors sapno… Šis miegas tarsi parengimas pereiti į kitą pasaulį… Tarsi leidimas apsiprasti… Man leidžia apsiprasti gana ilgai, net nesuprantu kiek laiko klaidžioju tuo baltu, sienų neturinčiu labirintu, kai vėl atgaunu klausą…

Kol kas man užteko ir jos. Tylus verkšlenimas, kažkieno reiškiama paguoda ir bandymas žmogų pastatyti ant kojų. Aš nesupratau kas aplink mane vyksta… Aš nesiorentavau nei laike nei aplinkoje… Niekur.

- Jei galite, trumpam palikite mus su paciente. - žemas vyriškas balsas leidžia man suprasti, kad dabar aplink mane liks tik jis vienas.

Keistas kraujo antplūdis į venas, o ypač į galvą… Esu įsitikinusi, kad dėl vėl jaučiamo skausmo kaltas jis… Tas kuris liepė visiems pasišalinti. Aparatų pypsėjimų padažnėjimas ir man palengvėjimas kvėpuoti. Bet daugiau jokių gerų žinių… Tik skausmas. Skausmas ir nepažįstami balsai.

Negaliu pasakyti po kiek laiko aš sugebu vos vos pramerkti akis. Aplink tamsu, tik patalpos kampe šviečianti naktinė lemputė, kuri nušvietė ir leido man įžiūrėti moterį, kuri nuo budėjimo šalia manęs , jau buvo velniškai išvargusi… Ji snaudė ant nedidelės sofutės… Man iš kairės, ne, meluoju, tai dešinė… Ne, aš nebežinau… Žodžiu vienoje pusėje langas už kurio tamsa… Suprantu, kad dabar naktis.

Mano galva tvinkčiojo, o rankos , regis, buvo persisukusios į kitą pusę. Aš garsiai rijau besikaupiančias seiles ir bandžiau prikelti miegančią, man nepažįstamą moterį… Bet nesugebėjau, gerklė buvo visiškai išdžiuvusi ir nenorėjo tarti nė žodelio. Aš suprantu, kad stengtis neverta, tad nevarginusi akių vėl užsimerkiu su mintimi, kad greitai ateis rytas. Bet jis taip greit neatėjo, kapsiantis skystis lašalinėje mane varė iš proto, o skausmas akimirkai vėl nunešdavo į baltą labirintą.

Bet rytas atėjo. Šviesus, kažkuo keistas ir skausmingas. Toks jis atrodė mano akimis.

- Meri. - girdžiu iš kažkurio kampo sklindantį pelytės balsą.

Žinojau, kad pelės nekalba, bet buvau įsitikinusi, kad palatos kampe tupi pelė.

- Meri, tu pabudai ? - šaltomis, kaulėtomis letenytėmis ji suima mano ranką. - Po trijų dienų, tu vis dėl to išstengei atmerkti akis. - Ji verkė.

Prie mano lovos stovėjo ta pati moteris, kuri snaudė ant sofos… Sakiau jos nepažįstu ? Klydau. Mano skaudančią ranką laikė mano tikra motina.

- Greitosios pagalbos darbuotojai atpažino tave, jie susisiekė su mumis… Dieve. - kūkčiojo ji. - Tu neįsivaizduoji kaip mes dėl tavęs pergyvenome. -  lengvai prie manęs priglunda, net nesuprasdama kokį skausmą man sukelia. - Bet tave rado, tu pasveiksi, vėl viskas bus kaip ankščiau. - šaltas jos ašaras sugerdinėjo mano antklodė.

Nežinau kodėl jaučiau jai neapykantą… Nenorėjau, kad ji mane liestų, bet nesugebėjau to parodyti… Aš kaip iš medžio išdrožta lėlė, gulėjau baltoje ligoninės lovoje ir įsmeigusi akis į lubas stengiausi kvėpuoti.

- Meri, pas tave yra svečias. - pagaliau atsikelia nuo manęs Matilda. - Svečias, kuris Ciuriche jau trečią dieną laukia, kada gi tu pabusi. - net nepaklaususi ar aš noriu jį matyti ji eina link palatos durų. Nesvarbu, kad negalėčiau jai atsakyti, bet ji turėjo manęs pasiteirauti…

- Gali užeiti. - taria pelė, o pati pasišalina.

Tą akimirką kai į palatą įžengė svečias pamaniau, kad patekau į kitą pasaulį… Aš negalėjau patikėti savo akimis… Priešais mane stovėjo Ronis. Rankose didžiulis pliušinis meškinas,o  veide šypsena.

- Labas, Meri. - toks švelnus, mergaitiškas pasisveikinimas iš jo seniai bematytų lūpų.

Įsiutęs vaikinas vis spardė ir spardė medines duris. Man teko nuo jų atsitraukti, nes mačiau, kad betkurią akimirką jos gali neatlaikyti smūgių.

Rankose spaudžiau rožes ir prisiglaudusi prie koridoriaus sienos bandžiau pakviesti Eltoną :

- Tai jis… - šnabždėjau, nenorėjau, kad Mikas mane girdėtų, o pasijudinti iš vietos nesugebėjau. - Jis atėjo pasiimti manęs… - mano žodžiai nuskamba taip,lyg už durų stovėtų giltinė.

Pagaliau atsipeikėjęs ir drąsos įgavęs Eltonas pasirodo koridoriuje. Jis akimirką spokso į , nuo kiekvieno suduoto smūgio, svyruojančias duris, po to atsisuka į mane :

- Sakai jis atėjo tavęs pasiimti, net jei tu to ir nenori ? - lyg skaitytų mano mintis klausia Eltonas.

Aš vėl nebegalėjau kalbėti. Lūpos suakmenėjo, akys virto dvejais stikliniais kamuoliukais, o rankos - nevaldomomis ataugomis. Iš už durų aidėjo baisūs Miko keiksmai, o man prieš akis ėmė šmėžuoti Čarlio veidas. Eltono negali ištikti tas pats likimas, jis negali per mane nukentėti nuo Miko rankos… Aš to neleisiu.

- Šunsnuki, atidaryk duris ! Aš žinau, kad mano Meri pas tave ! ! ! - dar vienas spyris į duris, su kuriuo man po kojomis pabyra daugybė medienos nuotrupų.

Eltonas nebuvo bailys, bet duris atlapoja tikrai ne todėl, kad savo drąsą norėtų parodyti man… Jis atveria duris žinodamas, kad dabar turi įrodyti savo meilę. Abiems vaikinams aišku, kad būtent šį vakarą jie turi visiems laikams išsiaiškinti, kam gi aš priklausau. Aš privalėjau paaiškinti jiems, kad niekada nei vienam nepriklausysiu, aš juk nebemoku mylėti… Bet lūpos vis dar buvo virtusios akmeniu, širdis skylančiu stiklu, o visas kūnas tirpstančiu ledu.

- Ko tau reikia mano namuose ? ! ! ! - Eltonas gina savo valdas.

Mikas nesitikėjo tokio staigaus durų atidarymo, todėl minutėlę patyli ir tik spokso į mane, bemirštančia prie koridoriaus sienos. Mikas atrodė visiškai kitaip nei atrodydavo ankščiau… Džinsai nusėti dėmėmis, batai aptaškyti purvu, marškinėliai vietomis įplyšę, plaukai smarkiai susiriebalavę, o apatinė veido dalis apžėlusi kietais, nenuskustais plaukeliais. Mikas svyravo į šonus, bet iš jo akių sprendžiau, kad jis nevartojęs alkoholio, o apsirūkęs žolės.

Į namus pasklinda dar laiptinėje gerai jaučiamas degėsių kvapas… Jis primena man Klarą, kuri taip pat išgyvena ne geriausias savo gyvenime akimirkas. Bet buvau įsitikinusi, kad net palikusi namus, ji yra geresnėje situacijoje, nei dabar esu aš…

- Meri, eime iš čia. - jis bando peržengti namų slenkstį, bet Eltonas įremia ranką jam į krūtinę ir to padaryti neleidžia.

Dabar atsidūriau tokioje pačioje padėtyje, kokioje jau buvau atsidūrusi, kai dar gyvenau Sarbriukene… Kai Mikas man liepė pasirinkti, bėgu kartu su juo, ar lieku namuose… Buvo du keliai ir tą kartą aš pasirinkau klaidingą, daug nervų ir sveikatos man kainavusį kelią… Šį kart negalėjau daryti tos pačios klaidos.

- Atšok nuo jos ! - Eltonas stumteli Miką nuo savo buto durų. - Ji nenori tavęs matyti ! Jai geriau su manimi ! - aš niekada Eltonui nebuvau sakiusi tokių žodžių…

Bet jis turbūt mane supranta geriau, nei aš pati. Jis stebėdamas mane iš šono įstengė įžiūrėti ko gi trokšta mano vos pulsuojanti širdis. Eltonas supranta, jei man būtų buvę geriau su Miku, aš nebūčiau apsistojusi jo namuose.

- Gaidį, tu manęs nestumdyk, nes prisiekiu neatsikelsi nuo žemės ! ! ! - lyg su nematomu žmogumi kumščiuojasi rudaplaukis Mikas.

- Gali neprisiekinėt, ir taip žinau, kad be vargo galėtum nužudyti žmogų ! ! ! - pykčio apimtas šių namų šeimininkas geriau būtų to nesakęs.

- Tu jam papasakojai ? ! ! ! - ir vis dėl to Eltonas nesulaiko Miko, jis prasiveržia pro jo rankas ir puola prie manęs. - Meri, tu jam viską išdavei ? ! - jis šukė man į veidą ir suėmęs už žastų purtė mano kūną, kartu priversdamas judėti ir rožių žiedlapius.

- Mikai, paskelbta mūsų paieška. - bandau ištarti žodžius, bet regis jokio garso neišleidžiu, bet Mikas viską perskaito iš lūpų.

- Tai kas , Meri, mums tai nieko nereiškia ! - vis dar garsiai kalbėjo jis. - Mes spruksime kur nors kitur, mes susirasime naujus namus, Meri, maldauju, tik palik šitą asilą. - purto mane taip, kad aš nebesugebu įžiūrėti jo veido.

- Atsiknisk nuo jos ! - Eltonas suduoda Mikui iš nugaros.

Kai prastai atrodantis Mikas mane paleidžia ir jau sukasi į Eltono pusę, mano žvilgsnis nukrypsta į atlapotas duris… Ant jų buvo peilio žymės… Mikas su savimi turi tą, mirtinai pavojingą peilį.

- Ne ! ! ! - nežinau iš kur atsiranda jėgų staigiai atsistoti ir taip garsiai suklykti. - Eltonai, mes dingstam, paliekam jį, maldauju… - suėmiau už įsitempusios jo rankos ir tempiau pro duris.

Aš nebenorėjau klausytis Miko pasakų, aš nenorėjau su juo vykti kažkur kitur, aš norėjau išgelbėti Eltono gyvybę.

- Aš nepaliksiu jo savo namuose ! ! ! - Eltonas iš visų jėgų stūmė Miką lauk, kuris taip vos pastovėdamas ant kojų griūna laiptinėj ant grindų.

- Eltonai, maldauju… - verkiau apsikabinusi rožes. - Paskubėk, jis tave užmuš. - burbėjau, kai Eltonas rakino namų duris.

Mes turėjome dingti iš čia kol Mikas neatsistojo… Nors peilio nebuvo matyti aš žinojau, kad jis jį turi… Kad Mikas žada jį panaudoti prieš Eltoną.

Ir vos vaikinas iš spynos ištraukia raktą aš vėl griebiu už jo rankos ir pasileidžiu bėgti laiptais žemyn. Širdies plakimas ir kvėpavimas tris kartus padažnėjo, o akys lakstė po žibintų nušviestą kiemą.

- Greičiau ! - verkiu ir tempiu Eltoną, kuris dar akimirką spyriojasi ir nori su Miku išsiaiškinti iki galo.

Vienu metu abu klestelim ant raudono motociklo, aš staigiai viena ranka apsisuku aplink Eltono liemenį, kitoje vis dar laikiau rožes. Vaikinas užveda motociklą ir gazuodamas į kiemą paleidžia debesį smirdančių dūmų, kuriems išsisklaidžius mūsų jau nebebuvo.

Mes lenkėme kiekvieną sutiktą automobilį, aš gaudžiau vakaro orą ir smarkiai spaudžiausi prie Eltono. Man pavyko… Aš jį išgelbėjau… Tik su juo galiu planuoti tolimesnę ateitį, tik jis man gali padėti išbristi iš viso to mėšlo, tik jis yra tas, kurį aš bent jau galiu pamėginti pamilti…

Net nenutuokiau kur mes važiuojame, iš tiesų, man tai ir nerūpėjo… Aš norėjau niekada nesustoti, norėjau sukti ratus aplink pasaulį ir niekada nepaleisti Eltono… Bet tai tik norai kuriems nelemta išsipildyti… Jau po kelių sekundžių aš nebejaučiu Eltono įsitempusio kūno… Jau po sekundės man iš rankų išslysta puokštė rožių… Dar po poros sekundžių aš pakylu, taip lyg turėčiau sparnus, lyg galėčiau skristi… O tada neapsakomas skausmas, mano galvą kažkas plėšo į gabalus, kažkas traukia rankas ir kojas… Sumirgėjusios šviesos akyse ir medis… Medis į kurį ką tik trenkėsi Eltono motociklas…

Ir tada Eltonas vis dėl to man paklūsta. Jis išjungia televizorių ir klausosi kaip aš verkiu.

- Gal drįsi man viską paaiškinti ? - balsas kaip iš siaubo filmo.

- Aš nenoriu apie tai kalbėti. - sukūkčioju.

- Ak, tu nenori apie tai kalbėti ? ! ! ! - užrinka taip, kad net sudreba buto sienos. - O aš noriu išgirsti pasiaiškinimą ! Po velnių, kodėl tu man nieko nesakei ? ! Kodėl nepapasakojai, kad esi žmogžudė ? ! - trenkia kumščiu į televizorių.

- Jis gyvas. - drebu iš baimės ir pasibjaurėjimo savimi.

- O norėtum, kad būtų miręs, taip ? ! ! ! Iš viso, kas tave sieja su tuo idiotu ? ! - suprantu, kad kalba apie Miką. - Jis tavo brolis ? ! - man nieko neatsakius spėlioja. - Vaikinas ? Ar šiaip nusikaltimų partneris ? ! ! ! - suprantu, kad jo pyktis pagrįstas, bet aš negalėjau jam nieko pasakoti, apie šį reikalą žinome tik aš ir Mikas.- Kalbėk po velnių ! ! ! - vėl daužo televizorių.

- Negaliu tau nieko pasakoti. - tyliai suburbu ir dar labiau susigūžių į kamuoliuką.

- Negali ? ! ! ! - išsižioja. - Tu privalai ! Supranti ? ! Privalai man viską paaiškinti ! - dar niekada nemačiau tokio Eltono veido. - O gal šiąnakt planavai ir mane užpjauti ? ! O gal norėjai uždusinti pagalve ? ! Ką ? ! - ėmė kaltinti nebūtais dalykais.

Nesugebėjau nieko pasakyti, tik verkiau ir verkiau… Protingiausia dabar būtų atsistoti ir nešdintis iš jo namų, bet juk aš neturiu kur eiti… Eltonas turi pilną teisę mane išmesti į gatvę ir liepti daugiau niekada nesirodyti jo akyse, bet bent jau kol kas to nedarė, tik šaukė ir šaukė.

- Tai Elžbieta tavo slapyvardis ? ! Norėjai nuslėpti tikrąjį savo vardą, kad nekiltų pavojus ? ! ! !

- Tu nieko nesupranti. - jau nieko nebemačiau, akys tiesiog skendo ašarose, spaudė širdį ir graužė sąžinę.

- Kaip galiu ką nors suprasti, jei tu man nieko nepasakoji ? ! Ką ? ! - balsas visai nešvelnėja.

Niekas net nenutuokia kaip šūdinai aš dabar jaučiuosi. Neturėjau teisės Eltonui atskleisti Miko paslapties, negalėjau papasakoti tiesos…

- Jei nori aš galiu išeiti. - lėtai atsisėdu jausdama žudantį vaikino žvilgsnį.

- Ir kur tu nueisi ? - nuskamba jo juokas, kuris persmelkia man širdį. - Gal man paskambinti policijai ? Greit suras tau namus. - pagaliau nebelieka to rėksmo, tik piktas, susimąstyti priverčiantis balsas.

- Puiku, skambink. - nebeturėjau daugiau ką pasakyti, nusivalau ašaras, kurios ir toliau tekėjo ir stojuosi ant kojų. - Gali kviesti farus, nes aš tau taip ar taip nieko nepasakosiu… - ašarų pilnomis akimis žvelgiu į Eltoną.

- O gal man palaukti kol už tave pasiūlys piniginį atlygį ?  Vis šokia tokia nauda ir man bus. - atsisėda ant stalo. - Nors, tikriausiai, per didelė rizika tave laikyti namuose… Juk Meri Peterson nenuspėjama asmenybė. - kalba taip, lyg man ant žaizdos piltų druską.

Taip, aš buvau nenuspėjama, bet tikrai nesiruošiu galabyti Eltono… Priešingai, jau vieną akimirką buvau nusprendusi palikti Miką dėl jo… Juk jau beveik buvau atsisveikinusi su Miku, bet dabar supratau, kad būčiau padarius didžiulę klaidą. Dabar stovėjau nuleidusi rankas ir spoksojau į manimi nusivylusį vaikiną… Aš juo taip pat nusivyliau… Dar visai neseniai galėjau juo pasitikėti, o dabar… Dabar nežinau ar jis tikrai negalėtų manęs įduoti ?

Nebeturėjau daugiau čia ką veikti, apsisuku ir keliauju prie spintos. Jau ne pirmą kartą susirenku savo rūbus ir susiruošiu iš čia keliauti. Dar įlendu  susirasti paskutiniųjų savo pinigų.

- Kas čia ? - pamatęs, kad krūvelę banknotų deduosi į kišenę paklausia vaikinas.

- Pinigai, pavogti iš tėvų. - pati nesuvokiu kodėl pasakau tiesą, juk laisvai galėjau ką nors sukurti, bet turbūt nebeturėjau jėgų meluoti. - Viso, Eltonai. - kai mano ašaros jau išsenka prieinu prie sėdinčio vaikino ir švelniai pabučiuoju į skruostą.

- Tai pasirodo, tu dar ir vagilė ? - kai mano lūpos atsitraukia nuo jo žando, ramiai paklausia jis.

- Taip, Eltonai. Aš vagilė, žmogžudė, melagė, padugnė, kalė… - laisvai vardiju. - Bet aš moku saugoti paslaptis, net jei už tai man teks atsisėsti už grotų. - iš kažkur vėl atsiranda ašaros, bet stengiuosi neleisti joms išsiveržti iš akių kampučių, šiandien jau ir taip gan daug jų išliejau.

- O jei aš tau pasakyčiau vieną paslaptį… - kai jau keliauju prie kambario išėjimo išgirstu jo žodžius. Sustoju, bet neatsisuku. - Ar galėtum ją išplepėti visam pasauliui ? - turbūt atsistoja nuo stalo, nes kažkas keistai sugirgžda.

- Kokią paslaptį ? - susidomiu ir pajautusi jo ranką ant peties atsisuku.

Vaikinas rankoje laikė baltas rožes, kurias padovanojo man prieš keletą dienų, nuo kurių kotų varvėjo vanduo, nes gėlės buvo ką tik ištrauktos iš vazos.

- Aš tave myliu, Meri. - jo žodžiai negalėjo būti tiesa.

Vaikinas negali manęs mylėti… Negali. Man užtenka meilių, užtenka pykčių ir neištikimybių…

- Eltonai, tu negali manęs mylėti. - ištariu visai negailestingai, privalėjau jam paaiškinti, kad aš jau pavargau nuo tų intrigų.

- O kas gali man uždrausti ? - žengia žingsnį link manęs ir į ranką įkiša gėles.

- Aš pavargau nuo meilės. - nemeluoju. - Nors niekada gyvenime dar nemylėjau, aš nuo jos pavargau…

Ir dabar man tereikėjo apsisukti ir išeiti, bet negalėjau… Jis kalbėjo toliau :

- O gal nueikime į kiną ? - griebia bilietus jis. - Pasikalbėsime ir viską išspręsime, o jei ne… - nuliūsta. - Jei ne, paliksiu tave ramybėje.

Stoja keletas sekundžių tylos, rinkau tinkamus žodžius jam, kai tylą persmelkia keistas garsas.

Stiprus smūgis į Eltono buto duris. Aš krūptelėjau, o drabužiai nukrito nuo mano rankos ant grindų. Po pirmo smūgio Eltonas nereagavo, tiesą pasakius, nereagavo ir po antro ir po trečio… Prie durų teko pulti man. Drebančiomis kojomis prilekiu prie durų akutės, pro kurią dabar mažiausiai tikėjausi išvysti Miką.

Juk Mikas žinojo, kad vaikinas su kuriuo aš praleidžiu nemažai laiko važinėja raudonu motociklu… Esu įsitikinusi, kad jis taip nori atkeršyti. Meldžiausi, kad jis nesupanašėtu su Krisu… Eltonas, čia niekuo dėtas, Mikas neturi teisės prie jo kibti, tegul santykius aiškinasi su manimi…

Eltonas keletą minučių dar stoviniuoja prie savo transporto priemonės, tada grįžta į laiptinę. Aš atsitraukiu nuo lango, nenorėdama parodyti, kad jį stebėjau grįžtu į lovą.

- Velnias, vienas visko nesutvarkysiu. - girdžiu jo balsą.

- Labai rimta ? - susiraukiu.

- Pradurta padanga, šonai turbūt su beisbolo lazda apdaužyti ir su stabdžiais man , regis, kažkas ne taip. - kalba koridoriuje. - Girdi ? - klausia.

- Girdžiu. - kaip paskutinė kvaiša atsiliepiu, net nesuprasdama, kad vaikinas kažkam paskambino telefonu.

- Yra problemų su motociklu. Reikės įrankių dėžės. - girdžiu sakant. - Taip, mano kieme. Lauksiu. - turbūt padeda ragelį.

- Eltonai, turbūt tai vaikų darbas. - jau antrą kartą jam kartoju.

- Kokių vaikų ? - nusivylęs jis įžengia į kambarį. - Naktį jie nesibasto. Vakare motociklas dar buvo sveikas, prieš eidamas miegot, atsitiktinai pažiūrėjau pro langą ir įsitikinau, kad jis stovi kaip stovėjęs.

Buvo skaudu, kad žmogui, kuris dėl manęs tiek daug padarė negalėjau pasakyti tiesos . Bet suspaudžiu lūpas, kad netyčia ko nors neleptelčiau ir apsiverčiu ant kito šono.

- Aš keliauju. - taria jis, dar užsuka į virtuvę, tikriausiai, ko nors užkando nes dar nebuvo pusryčiavęs ir paliko mane vieną.

Aš dar užsnūstu keletui valandų, po to apsirengiu ir keliauju į virtuvę. Pasigaminu šiokius tokius pusryčius ir svajoju apie pasivaikščiojimą, kadangi oras lauke buvo tikrai nuostabus… Jau kurį laiką tūnau namuose ir nematau kitų žmonių…Jau kurį laiką mane gniuždo keturios namų sienos ir tos pačios, baisios, galvoje besisukančios mintys.

Viena vaikščioti nenorėjau, o Eltonas buvo užsiėmęs savo reikalais. Visą dieną du vaikinai praleido prie motociklo, tuo tarpu aš stebėjau juos pro langą ir slankiojau po namus. Sumąstau sutvarkyti jau gerokai užverstą kambarį. Savo drabužius gražiai sulankstau ir sukišu į spintą, visur nuvalau dulkes, pakeičiu rožėms vandenį, o Eltono man dovanotą nuotrauką kabinu ant sienos. Išsiurbiu kiliminę dangą, kuria buvo išklotas kambarys ir koridorius, ir spintoje suradusi švarius patalynės užvalkalus pervelku pagalves ir antklodę. Kai namuose jau įjungiu šviesas, grįžta Eltonas.

- Turime naują gyventoją. - net nenusiovęs batų keliauja į kambarį.

Suraukiau kaktą, nesupratau ką jis turi galvoje.

- Štai. - rodo ant jo rankų įsitaisiusį katiną.

- Bugis. - nusišypsau ir ištiesiu rankas , parodydama, kad noriu katiną laikyti aš.

- Jūs jau pažįstami ?  - juokiasi nuvargęs vaikinas.

Bugis smirdėjo dūmais ir buvo šiek tiek išsigandęs.

- Tai Klaros katinas. - aiškinu ir švelniai glostau jį.

- Ką gi, dabar bus mūsų. - grįžta į koridorių ir vis dėl to nusiima batus. - Radau jį klaidžiojantį kieme. Garsiai kniaukė, tikriausiai, yra išalkęs.

Man bemyluojant naująjį šių namų gyventoją, vaikinas eina į virtuvę ko nors paieškoti Bugiui.

- Kaip motociklas ? - kalbu gana garsiai, kad jis girdėtų.

- Pakeitėme ratą, šiek tiek aptvarkėme šonus. - girdžiu kaip trinkteli šaldytuvo durelės. - Toks koks buvo, jau niekada nebebus.

- O stabdžiai ? - prisimenu ar vieną bėdą.

- Draugas ilgai bandė juos sutvarkyti ir , regis, jam pavyko. - sugrįžta jis,vienoje  rankoje laikantis pienišką dešrelę, kitoje dubenėlį pieno. - Eikš. - kviečia katiną, kuris užuodęs maistą greit strykteli iš vietos.

- Jis tikrai gerokai išalkęs. - kai Bugis godžiai rijo dešrelę, Eltonas tupėjo šalia jo ir įdėmiai žiūrėjo.

Aš spoksojau į televizorių, suprasdama, kad Eltonas geras ne tik man. Jis su malonumu padėtų bet kam, kam tik prireiktų jo pagalbos. Jei priglaudžia net benamiu tapusį katiną, reiškia, jis tikras minkštaširdis.

Katinui išlakus ir pieną Eltonas keliauja į virtuvę pasisotinti. Iš pradžių net nepastebi sutvarkytų namų, tik kai prisėda šalia manęs ir įsitaiso žiūrėti televizorių ima mane girti. Jaukus vakaras jau įpusėjo, kai laiptinėje pasigirsta šūksniai. Nei man nei Eltonui nepajudėjus iš vietos suprantu, kad į namus grįžo Klaros tėvas. Garsūs keiksmai aidėjo per visą laiptinę, po to išgąsdinantys smūgiai, lyg nuo laiptų būtų paleista kokia nors spintelė. Mes toliau sėdėjom kaip sėdėję, nei vienas nepratarėme nė žodžio, tik klausėmės Klaros tėvo balso, prie kurio greit prisijungė ir girtas kaimynas. Jie abu riejosi pora valandų, kol galų gale į laiptinę grįžta ramybė. Ir šimtą kartų būtų buvę geriau klausytis tų audrų už buto durų, nei sulaukti jų šiame bute… Televizijos ekrane sumirgėjo žinių logotipas ir mano ausis persmelkė žudantis balsas.

- Tikriausiai, jau ne kartą pranešėme jums apie padurtą vaikiną, - klabėjo žinių vedėjas, - Čarlis, toks jo vardas. - man sustojo širdis, šokau iš vietos ir griebiau televizoriaus pultelį.

- Kas yra ? - išsigąsta Eltonas.

- Televizoriaus nebežiūrėsim . - suvepenu ir apsikabinu pultą.

- Kažkas ne taip ? - klausia jis bet aš nieko neatsakau, Eltonas neturėjo nieko sužinoti.

Aš užsimerkiu ir užsisuku nuo jo. Kai ausyse vėl suskamba tas žudantis balsas, suprantu, kad Eltonas manęs nepaklausė, vėl įjungė televizorių.

- Pareigūnai ieško vaikino, kuris, Čarlio teigimu, jį ir sužalojo. - buvome praleidę ne mažą pranešimo dalį, žurnalistas turėjo pranešti apie nukentėjusiojo būklę ir liudijimą, o dabar jau buvo pereita prie nusikaltėlio. - Mikas Goldenas , - mano širdį persmelkia skausmas.

- Išjunk ! ! ! - surėkiu ir nepajaučiu kai pravirkstu. - Po velnių išjunk tą šlamštą ! - Bugis išsigąsta ir dingsta nuo fotelio.

Eltonas tylėjo, o žurnalistas tęsė :

- Tuoj jūsų ekranuose atsiras įtariamojo nuotrauka, tiesa,  jis turi bendrininkę. Meri Peterson . - galutinai mane pribaigia. - Štai matote jų fotografijas, pareigūnai mano, kad jie išvykę ir Vokietijos, tad prašo visų kaimyninių šalių jiems padėti… - dar kažką kalbėjo vyras, kuris net nežinojo, kaip skaudina mane ir Eltoną.

Supratau, kad Krisas norėjo Klaros akyse pasirodyti geručiu, savo merginą mylinčiu ir lepinančiu vaikinu. Gauti tokį laikrodį Klarai tikrai turėjo būti malonu, ir nesvarbu, kad jo nepuošia jokie kristalai… Man buvo skaudu, skaudu, kad Mikas be jokios sąžinės graužaties mano dovaną, savo draugui, leido padovanoti Klarai, bet jo atsiimti net neketinau. Jei Mikas nori, kad šis laikrodis puoštų Klaros ranką, tebūnie.

Mergina vonioje ilgai neužtrunka. Iš jos išeina daug žvalesnė, nors akys , nuo ašarų, vis dar buvo paraudusios. Mano suknelė ant jos negulėjo taip gražiai kaip ant manęs, ant Klaros kūno ji taip nepriglunda… Mergina juodus, kaip anglis, savo drabužius meta į šiukšlių dėžę, ant rankos užsisega laikrodį ir vis dėl to sėda valgyti.

- Ačiū. - apsilaižo pirštus ji. - O dabar jau eisiu . - įdeda lėkštę į kriauklę ji. - Kuo ankščiau išsinešdinsiu, tuo bus geriau.

- Bet pareigūnams aš sakiau, kad šiandien, tu su jais pasikalbėsi. - prabyla jau apsirengęs Eltonas.

- Ką ? Čia buvo pareigūnai ? - nustemba pasisotinusi jo kaimynė.

- Vakar buvo ir greitoji, bet aš patikinau, kad nukentėjusių nėra. - pasakoja Eltonas. - Pareigūnai sakė turintis išsiaiškinti gaisro priežastis.

- Su jais pasikalbės tavo tėvas. - raminu ją.

- Per mane vienos problemos. - tyliai suburba, bet toliau vykdo savo planą. - Taigi, viso, Meri. - prieina prie manęs ir apkabina. - Dar kart ačiū už suknelę, - pirštais perbraukia per ją, - nežinau kada susitiksime, bet matau, tu nepražūsi. - nusišypso pažiūrėjusi į Eltoną. - Sėkmės jums. - taria taip, lyg aš ir Eltonas būtumėm sužadėtiniai.

Išlydime ją. Net nebandžiau jos sustabdyti, kitos išeities nemačiau, atidariau duris pabučiavau jai į skruostą ir išsiskyrėme. Ir nors pastaruoju metu mes sutardavome ne kaip, vis vien buvome draugės.

- Ji neprapuls. - apkabina mane Eltonas. - Klara gudri pana, ne taip lengvai ją gyvenimas nugalės. - juokauja.

Šiek tiek pergyvenu dėl jos, bet kaip jau sakiau, niekuo jai padėti negalėjau, pati turėjau nemažai bėdų ir net nežinojau kaip jas išspręsti.

Visą dieną slankiojau po namus ir mąsčiau kur dabar galėtų būti Mikas. Galvojau kaip galėčiau su juo susisiekti, kada susitiksime ir sugalvosime kaip gyvensime toliau…

Vakarėjant Eltonas išvažiuoja išnuomoti kokio nors filmo, kad vakaras nebūtų toks liūdnas ir nuobodus. Kartu su filmu jis parveža ir spragėsių, kuriuos tenka kepti man. Eltonas per keletą minučių sudaro romantišką aplinką, užtraukia užuolaidas, kad kambaryje būtų tamsu, iš sekcijos ištraukia dar naujas,nenaudotas žvakutes ir uždegęs jas dailiai išstato po visą kambarį. Ant stalo dar žydinčios baltos gėlės taip pat džiugino mano akį. Jaukiai susiglaudžiame ant išskleistos sofos, kojas užsidengiame šiltu pledu ir žiūrėdami filmą kramsnojame šiek tiek prikepusius spragėsius. Dar niekada šitaip neleidau vakarų…Man buvo gera sėdėti prisiglaudus prie krūtinės, nors ji ir nebuvo mano Miko krūtinė, vis vien bandžiau išgirsti širdies plakimą. Eltono širdis plakė visai kitaip nei mano vaikino, o gal dabar turėčiau sakyt buvusio vaikino ? Gal Mikas pamatęs mane su Eltonu, nebenorės manęs matyti ?

Įpusėjus filmui mintys apie Miką pasitraukia ir ausyse ima skambėti Hanos balsas. Vėl ėmiau jiems pavydėti, vėl buvo noras grįžti namo ir jų atsiprašius sugrįžti į savo pasaulį. Dabar trijulė kops karieros laiptais, džiaugsis šlove ir gyvenimu… O aš klajosiu po pasaulį, ieškosiu prieglobsčio ir galimybės išgyventi. Pati net nepajaučiu kai akyse ima kauptis ašaros, kurias bandau sulaikyti… Dabar nebuvo tikslo verkti, tuo labiau kai šalia manęs sėdi Eltonas. Vaikinas ničnieko nežino apie mano praeitį, apie mano gyvenimą ir paslaptis…

Pasibaigus filmui specialiai užmerkiu akis ir apsimetu miegančia. Buvau per daug pavargusi dar ką nors veikti, tad nusprendžiau per prievartą save užmigdyti. Girdėjau kaip Eltonas pasišalino nuo lovos, pritildė televizorių ir užpūtė žvakes. Vaikinas nusiprausė po dušu, išgėrę kavos arba arbatos, o aš vis dar nemiegojau. Jam išjungus televizorių ir atsigulus šalia manęs, ėmiau matyti vakarykščius vaizdus. Bėganti šutvė, Krisas rankoje su tuščiu baku, dūmų debesys ir girtas Mikas…

Ryte pabundu nuo garsių Eltono keiksmų.

- Kas nutiko ? - pramerkiu akis, suprasdama, kad kažkas ne taip, Eltonas šiaip sau nesisvaido keiksmais.

- Va, - stovi prie lango ir į kažką žiūrėdamas paskubomis velkasi marškinius, - kažkas lindo prie motociklo.

Per daug neišsigąstu, pirmieji mano įtariamieji buvo gatvės vaikėzai.

- Lekiu žemyn. - dar neužsisegės visų marškinių sagų pasitraukia nuo lango jis.

- Čia bus vaikų darbas. - tariu, bet vaikinas jau buvo trenkęs namų durimis.

Lėtai išsiridenu iš lovos ir einu pažiūrėti kas gi ten tokio baisaus. Motociklas buvo nuverstas ant šono, šalia jo mėtėsi kelios detalės ir nuolaužos. Kažkas buvo gerokai jį apspardęs ar kažkuo apdaužęs.

- Banditai. - suburbu sau po nosimi, kai kieme pasirodo Eltonas.

Vaikinas pastato motociklą ant ratų ir ima jį apžiūrinėti. Pirmiausia pastebi pradurtą padangą, po to įlaužtą priekį ir įlenktus šonus.  Tada prisimenu, kad vaikams jau reikia į mokyklą, jie negalėjo lysti prie Eltono motociklo…

- Mikas. - sudreba mano lūpos.

Gaisras buvo užgesintas. Nežinau kiek laiko vyrai plušo gesindami ugnį, nes tuo tarpu aš saldžiai miegojau… Pabudau šalia juodai aprūkusios, kažką per miegus kalbančios ir drebančios Klaros. Kambaryje buvo atidarytas langas, bet Klara drebėjo tikrai ne dėl to, greičiausiai sapnavo kažką baisaus, bet nedrįsau jos žadinti… Mačiau kaip merginos akių kampučiuose kaupėsi ašaros ir riedėjo juodu jos skruostu, net nežinojau, kad miegant įmanoma verkti…

Tyliai atsisėdu ir žiūriu į ant žemės miegantį Eltoną. Tikriausiai, pirmą kartą matau jį taip ilgai miegant, tokiu laiku vaikinas jau ruošdavo pusryčius ar vykdavo į miestą, bet vakar turbūt per daug nuvargo… Net Eltono namuose jautėsi degėsių kvapas, net nenorėjau pagalvoti kokia smarvė tvyro laiptinėje. Užsikimšusi nosį išlipu iš lovos, einu į virtuvę, kur buvo palikti mano drabužiai, išsirenku pačius kvapniausius, nenorėjau smirdėti degėsiais. Nusiprausiu po dušu, išsidžiovinu ir susirišu plaukus. Išėjusi iš vonios girdžiu kūkčiojimus, suprantu, kad pabudo Klara. Ji sėdėjo lovoje, susisukusi į antklodę ir rankomis užsidengusi veidą. Stengėsi verkti kuo tyliau, kad neprikeltų namų šeimininko, bet jai sunkiai sekėsi. Nors Eltonas ir toliau miegojo, Klara vis garsiau raudojo, priversdama susigraudinti ir mane.

- Eime į virtuvę. - šnabždu. - Leiskime Eltonui išsimiegoti. - ištiesiu jai ranką ir padedu išlipti iš lovos.

Basomis pėdomis Klara lėtai žingsniuoja paskui mane, vis dar įsisukusi į antklodę įsitaiso ant kėdės prie stalo. Suprantu, kad mergina išalkusi, tad įlendu į šaldytuvą ir ieškau ko nors  iš ko galėčiau paruošti jai pusryčius.

- Meri, ką man daryti ? Ką pasakyti tėvui ? Po velnių, kur mes gyvensime ?  - susmunka ji.

Suprantu, kad reikia užsidaryti duris, antraip mūsų pastangos neprikelti Eltono nueis šuniui ant uodegos. Į nei vieną Klaros klausimą aš atsakyti neįstengiau…Tiesiog, neradau tinkamų žodžių, nesugalvojau tinkamos išeities…

- Viskas bus gerai. - tesugebu išlementi.

- Kas čia gali būt gero ? Supleškėjo mano namai, nebeturiu kur gyventi, o tuoj ir tėvas manęs išsižadės. - dar labiau pradeda verkti.

Nepuoliau prie jos, neapkabinau ir nebandžiau kaip nors paguosti… Klara turėjo suprasti, kad elgiasi negerai, turėjo paklausyti manęs ir nerengti to kvailo vakarėlio…

- Krisas nepagalvojo, kad keršydamas tavo tėvui gali sugriauti ir tavo gyvenimą. - aiškinu, net nesuvokdama kokį ginčą pradedu.

- Ką tu čia nusišneki ? ! - pakelia galvą. - Prie ko čia mano Krisas ? ! ! ! - pasirodo ji nieko nežinojo…

Akimirkai sustingau, supratau, kad pakliuvau ne į geriausią padėti… Dabar turėjau paaiškinti draugei, kad jos vaikinas padegė jos namus.

- Sakyk pagaliau ! - išgąsdina mane.

Giliai įkvėpiau ir sugebėjau ištarti sudėtingus žodžius :

- Krisas padegė tavo namus. - balsas šiek tiek drebantis, bet žodžiai aiškūs.

Merginos veidą persmelkė pyktis… Pyktis man, o ne Krisui.

- Iš kur ištraukei tokią nesąmonę ? ! Tu gal beprotė ? ! - šaukia ant viso buto. - Pasigydik !

Beprotė buvau ne aš, beprotis buvo Krisas.

- Tas benzino bakas, liko jo vasarnamyje. - bandau viską paaiškinti.

- Na ir kas ? ! - drasko man akis. - Todėl gali jį kaltinti padegimu ? !

- Aš mačiau… - bandau pasakyti, bet ji man neleidžia.

- Ką tu matei ? ! Ką galėjai matyt sėdėdama kitame bute ? ! Tu kliedi, mergaite ! ! ! - ji mano, kad aš išsigalvoju.

Netikėtai atsidaro virtuvės durys, prieš akis išdyksta Eltonas.

- Ko pykstatės ? - jis stovėjo tik su trumpikėmis, įėjęs nužvelgė raudojančia Klarą ir prisėdo ant kėdės, ant kurios vis dar gulėjo mano drabužiai.

- Ji prisigalvoja nebūtų dalykų ! - toliau šaukia Klara.

Tai nebuvo išgalvotas dalykas, tai buvo grynų gryniausia tiesa.

- Klara, aš mačiau… Viską mačiau pro langą. - nuryju gniužulą gerklėje.

- Durnele, degė mano namai, o ne kiemas. - jos balsas prityla, o skruostu ima riedėti dar daugiau ašarų.

Nebeturėjau jėgų ginčytis, bet turėjau įrodyti Klarai, kad aš nemeluoju.Eltonas, pamatęs, kad pradėjau, bet nepabaigiau gaminti pusryčių, atsistoja, liepia man sėsti į jo vietą, o pats keliauja prie mano pradėto darbo.

- Visi išbėgo iš tavo namų, grūdosi į mašinas, o Krisas, - kalbėti tikrai nebuvo lengva, - O Krisas, prieš sėsdamas už vairo, jau tuščią, benzino baką įmetė į automobilio bagažinę… - žiūriu į raudojančią, vis dar pajuodusią Klarą.

- Baik ! - susiima už galvos, po to užsikemša ausis. - Tai aš supleškinau savo namus… Tai aš… - puola į paniką. - Ant viryklės užstačiau puodą…Taip. - pati sau pritaria. - Kažką viriau, tada ir kilo gaisras virtuvėje. - pasakoja man praėjusios nakties įvykius. - Tuo metu aš grojau būgnais, kai Markas įbėgo į kambarį, klykė kaip merga ir liepė visiems nešdintis… - ašaros nuo jos veido kapsėjo ant stalo. - Kriso tuo metu virtuvėje net nebuvo. - bando jį išteisinti…

- Žinoma nebuvo, jis jau bėgo laiptais žemyn. - suburbu, bet ji neišgirsta, nes vis dar dengėsi ausis.

Po to Klara ilgai tyli… Nieko nedaro tik giliai kvėpuoja ir bepertojo verkia.

- Prašom. - deda ant stalo lėkštes Eltonas.

Klara  net nežiūri į maistą, gal tik po kokios valandos verksmų prabyla :

- Aš bėgsiu . - nustebina mane. - Bėgsiu iš namų…

- Kur tu pabėgsi ? - į jos mintį sureagavau visai teigiamai.

Žinojau, jei mergina grįš į namus tėvas gali ją mirtinai uždaužyti.

- Nesvarbu. - valėsi ašaras ji. - Nesvarbu kur, svarbu kuo toliau nuo namų. - stojasi iš vietos.

Mergina ėmė nuo savo kūno plėšti drabužius.

- Ką tu darai ? - žiūriu į ją.

- Paskolink man rūbų, eisiu nusiprausti ir nešdinsiuosi kuo toliau. - ji atrodė lyg užhipnotizuota.

Kadangi, beveik visi mano daiktai taip pat buvo likę Klaros namuose, nelabai turėjau jai ką pasiūlyti, tad paaukoju savo juodą suknelę. Mergina stovėjo tik su apatiniais, visiškai nesigėdydama Eltono ji skubėjo į vonią. O mano žvilgsnis nukrypsta į jos drabužių krūvą, ant kurios gulėjo laikrodis. Dailus, moteriškas, man jau kažkur matytas laikrodis. Jei neatpažinčiau jo, būčiau paskutinė kvailė. Priešais mane,gulėjo Miko, man dovanotas laikrodis…Bet jis buvo pasikeitęs… Ant jo nebuvo likę nei vieno swarovski’o.